Simonas Daukantas. Žodrodys. 1838
Knygos Epitome historiae sacrae tituliniai puslapiai: 
Simonas Daukantas (1793–1864)
Dail. Jonas Zenkevičius, 1850 m.
Paveikslas priklauso Lietuvių literatūros ir tautosakos institutui
Simonas Daukantas studijavo teisę Vilniaus universitete (1816–1822), dirbo tarnautoju Rygoje ir Sankt Peterburge (1835–1850), Žemaitijos vyskupo Motiejaus Valančiaus sekretoriumi (1851–1855). Parašė knygas Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių (1822), Istorija žemaitiška (1838), Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių (1845), Pasakojimas apie veikalus lietuvių tautos senovėje (1850), kuriomis išgarsėjo kaip Lietuvos istorikas; išvertė Kornelijaus Nepoto Gyvenimus (Gyvatos didžiųjų karvaidų senovės, 1846), Fedro Pasakėčias (Pasakos Fedro, 1846), Pompėjaus Trogo parašytą Marko Juniano Justino Istorijos santrauką (Istorijos Justinaus, apie 1846, neišleista), lotynų kalbos gramatiką (Prasma lotynų kalbos, 1837).
Epitome Historiae Sacrae (1838) titulinis puslapis
Simono Daukanto žodynas buvo išleistas 1838 m. kartu su knyga Epitome historiae sacrae (Šventosios istorijos santrauka). Ši knyga, Senojo testamento įvykių atpasakojimas, kurią 1784 m. parašė prancūzų gramatikas ir pedagogas Charles François Lhomond (1727–1794), įvairiose Europos šalyse buvo naudojama kaip lotynų kalbos skaitinių knyga besimokantiems. Kiekvienoje šalyje ji buvo išleidžiama su žodynėliu, kuriame būdavo pateikiami visi knygos žodžiai, išversti į tos šalies kalbą. Simonas Daukantas parengė šios knygos leidimą su žemaitišku žodynėliu.
Žodynėlis yra nedidelis, apimantis tik toje knygoje pavartotus žodžius, bet jis yra įdomus žemaičių tarmės paminklas.
Pirmajame žodyno lape yra tokia antraštė: ŻODRODYS toie kningelieie essontiù żodiù. Dėl to šis žodynas dažnai vadinamas Daukanto Žodrodžiu.
Pratarmės, santrumpų sąrašo ir atskiro titulinio lapo šis žodynas neturėjo. Šioje skaitmeninėje versijoje žodyno santrumpų išskleidimai yra atkurti pagal kontekstą ir parašyti dabartine kalba ir rašyba.
1838 m. leidinyje buvo daug korektūros klaidų, kurios šiame skaitmeniniame tekste ištaisytos. Pagrindinis taisymo principas yra toks: išlaikomas kaip įmanoma tikslesnis originalaus teksto pavidalas, bet skelbiamas žodynas turi pateikti teisingą, o ne klaidingą informaciją. Kai taisomos raidės, visi pataisymai pažymimi laužtiniais skliaustais. Skyrybos ženklai taisomi be specialaus pažymėjimo. Ypatingesniais atvejais, kai lietuviško žodžio klaidos prigimtį sunku paaiškinti vien spaustuvės rinkėjo apsirikimu, kartu su ištaisytu žodžiu paliekamas ir klaidingas originalo žodis, kuris rodomas perbrauktas.
Originalo būklę galima pamatyti faksimilėje.
Vardažodžių gramatinės formos nurodomos įprastu būdu. Veiksmažodžių formos dažniausiai pateikiamos taip: praesens I asmuo, praesens II asmens galūnė, perfectum, supinum, infinitivus. Šios formos dažnai rašomos kaip nors sutrumpintai.