Kazimieras Jokantas. Lotyniškai lietuviškas žodynas. 1936
1936 m. leidimo originalus viršelis, tituliniai puslapiai ir pratarmė: 
Kazimieras Jokantas (1880–1942)
Kazimieras Jokantas studijavo mediciną Tartu universitete, dirbo gydytoju, gimnazijos direktoriumi, laikraščio „Lietuva“ vyriausiuoju redaktoriumi, buvo Lietuvos Respublikos Seimo narys (1920–1927) ir Lietuvos Respublikos švietimo ministras (1925–1926, 1939–1940). 1941 m. bolševikų suimtas, išvežtas iš Lietuvos ir 1942 m. nužudytas (tiksli mirties data ir vieta nežinoma, šaltinių pateikiamos žinios skiriasi). Parašė Lotynų kalbos vadovėlį (1922) ir Lotyniškai lietuvišką žodyną (1936, 1995).
Kazimieras Jokantas. Lotyniškai lietuviškas žodynas. Kaunas, Švietimo ministerija, 1936
Pastebėtos korektūros klaidos ištaisytos be specialių pažymėjimų. Originalo būklę galima pamatyti faksimilėse.
Žodyno santrumpos išskleidžiamos remiantis spausdintame leidinyje pateiktu santrumpų sąrašu; kai kurių santrumpų pateikimas ir išskleidimas patikslintas.
Žvaigždutės ženklas (*) šiame žodyne vartojamas neįprasta reikšme. Jo reikšmė paaiškinama (remiantis 1936 m. leidinio pratarme) palaikius pelę virš žvaigždutės ženklo. Taip pat paaiškinama ir kryželio ženklo (†) reikšmė.
Balsių ilgumai žymimi visuose skiemenyse (ne tik atviruose ar priešpaskutiniuose), bet tik antraštiniuose žodžiuose. Kitais atvejais ilgumo brūkšniai žymimi tik ten, kur jie reikšmingi gramatinei formai nustatyti, bet pasitaiko nenuoseklumų.
II linksniuotės archajiška gen. pl. galūnė -um (= -ōrum) retkarčiais pažymima labai senoviniu būdu, t. y. laužtiniu cirkumfleksu (kaip buvo įprasta nuo XVI iki XIX amžiaus), pavyzdžiui deûm (s. v. placamen). Retkarčiais spaustuvės rinkėjas tą û surinko kaip ū, pavyzdžiui, deûm išspausdinta deūm (s. v. deus). Šiame skaitmeniniame tekste tokiais atvejais ū keičiama į û, nes, pirma, tokia atrodo buvusi paties autoriaus intencija, antra, šios galūnės balsis nėra ex natura ilgas.
Veiksmažodžių pagrindinės formos vardijamos tradicine tvarka: praesens, perfectum, supinum. Infinityvo vietoje nurodomas asmenuotės numeris. Asmenuotės numeris prie 1-osios ir 4-osios asmenuotės veiksmažodžių esamojo laiko formos reiškia, kad kitos formos sudaromos taisyklingai. Asmenuotės numeris prie 2-osios ir 3-osios asmenuotės veiksmažodžių esamojo laiko formos reiškia, kad tas veiksmažodis neturi perfectum ir supinum formų (bet pasitaiko ir nenuoseklumų).
Veiksmažodžių priešdėliai atskiriami brūkšneliais, pavyzdžiui dē-scrībo, ir vardinant tolimesnes pagrindines formas nebekartojami. Priešdėlis kartojamas tik tose veiksmažodžių formose, kur jis keičiasi, pavyzdžiui af-fero, attulī, allātum, afferre.