Konstantinas Sirvydas. Dictionarium trium linguarum. 1642
Dictionarium trium linguarum 1642 m. leidimo tituliniai lapai ir pratarmė: 
Konstantinas Sirvydas (1579?–1631)
Dailininkas nežinomas; portreto autentiškumu abejojama.
Paveikslas priklauso Lietuvos nacionaliniam muziejui.
Konstantinas Sirvydas 1598 m. tapo jėzuitu; mokėsi Vilniaus, Rygos ir Nesvyžiaus kolegijose, dirbo mokytoju Nesvyžiuje (1601–1603), studijavo filosofiją Pultuske (baigė 1606), teologiją Vilniaus universitete (baigė 1610). Nuo 1612 m. Vilniaus universiteto dėstytojas, teologijos, laisvųjų menų ir filosofijos profesorius; Vilniaus universiteto prorektorius (1623–1624). Parašė pamokslų rinkinį Punktai sakymų (I dalis 1629, II dalis išleista po mirties, 1644). Apie 1630 m. parašė lietuvių kalbos gramatiką Clavis linguae Lituanicae, kuri iki mūsų dienų neišliko.
Dictionarium trium linguarum (1642) titulinis puslapis.
Pirmoji Konstantino Sirvydo žodyno versija buvo išleista apie 1620 m. Iki mūsų dienų išliko vienintelis šio žodyno egzempliorius be pradžios ir pabaigos, todėl tikslūs jo leidimo metai ir antraštė nežinomi, bet spėjama, kad žodynas galėjo vadintis Promptuarium dictionum. Kai kada jis vadinamas Sirvydo žodyno „pirmuoju leidimu“, bet iš tiesų tai yra kitas žodynas. Nuo vėlesnių leidimų jis skiriasi ir antraštinių žodžių sąrašu, ir jų aprašymais.
Antroji žodyno versija, pavadinta Dictionarium trium linguarum, buvo parengta ir išleista 1631 m. Nors ir skirtinga nuo pirmosios versijos, ji dažnai vadinama „antruoju leidimu“. Iki mūsų dienų neišliko nė vieno šio leidinio egzemplioriaus.
Kitas šios versijos leidimas pasirodė po autoriaus mirties, 1642 m.; tai yra vadinamasis „trečiasis leidimas“. Jo skaitmeninis tekstas čia ir pateikiamas.
Žodynas dar buvo išleistas 1677 ir 1713 metais, bet šie leidimai mažai skiriasi nuo 1642 m. leidimo.
Dictionarium trium linguarum yra lenkų-lotynų-lietuvių kalbų žodynas, taigi jo antraštiniai žodžiai, išdėstyti abėcėlės tvarka, yra lenkiški. Šiam skaitmeniniam leidimui žodynas buvo perindeksuotas: pasirinkus lotynišką žodį, pateikiami visi Dictionarium trium linguarum straipsneliai, kuriuose paminėtas ieškomas lotyniškas žodis. Indeksuoti lotyniški žodžiai rodomi paryškinti (bold); tie lotyniški žodžiai, kurie nėra žodyno žodžiai, o tik pagalbiniai tekstai (vartosenos paaiškinimai ir pan.) yra neindeksuoti (nerandami sąraše, o tik per viso teksto paiešką) ir vaizduojami pilka spalva. Lenkiški žodžiai vaizduojami ruda spalva.
1642 m. leidinyje buvo daug korektūros klaidų, kurios šiame skaitmeniniame tekste ištaisytos. Pagrindinis taisymo principas yra toks: išlaikomas kaip įmanoma tikslesnis originalaus teksto pavidalas, bet skelbiamas žodynas turi pateikti teisingą, o ne klaidingą informaciją. Kai taisomos raidės, visi pataisymai pažymimi laužtiniais skliaustais. Jei taisomas lietuviškas žodis, kartu su ištaisytu žodžiu paliekamas ir klaidingas originalo užrašymas, kuris rodomas perbrauktas. Skyrybos ženklai taisomi be specialaus pažymėjimo, bet tik tais atvejais, kai jų klaidos trukdo teisingai suprasti tekstą.
Originalo būklę galima pamatyti faksimilėse.
Santrumpų sąrašo šis žodynas neturėjo. Šioje skaitmeninėje versijoje žodyno santrumpų išskleidimai yra atkurti pagal kontekstą ir parašyti dabartine kalba ir rašyba.
Lotyniški žodžiai šiame žodyne rašomi įprasta XVII amžiaus rašyba. Svarbiausi jos bruožai yra tokie:
raidė ſ („ilgoji s“) reiškia tą pat, ką s; kaip įprasta tais laikais, ſ rašoma žodžio pradžioje ir viduryje, o s rašoma žodžio pabaigoje (pavyzdžiui, ſalſus = salsus, ſciſſus = scissus etc.), bet būna ir nenuoseklumų;
raidės u ir v laikomos ta pačia raide; paprastai v rašoma žodžio pradžioje, o u rašoma žodžio viduryje ir pabaigoje (pavyzdžiui, vua = ūva, aruum = arvum etc.), bet būna ir nenuoseklumų;
raidės i ir j laikomos ta pačia raide; paprastai rašoma i, bet dviguba i dažnai užrašoma kaip ij (pavyzdžiui ijſdem = iīsdem, abijcio = abjicio etc.); gotiškame šrifte (vad. Schwabacher), kuriuo atspausdinti lietuviški ir lenkiški žodžiai, didžiosios I ir J nesiskiria; lotyniškame šrifte jos skiriasi (kaip ir mūsų laikais), bet vartojamos nenuosekliai;
lotynų kalbos dvibalsiai (dviraidžiai) ae ir oe paprastai užrašomi ligatūromis æ ir œ;
kai kada praleidžiamos raidės m arba n, o jų vietoje parašomas tildės ženklas ant prieš tai einančio balsio, pavyzdžiui, tãtum = tantum, cãpus = campus, trãquillè = tranquillē etc. Taip daroma ne tik lotynų, bet ir kitų kalbų žodžiuose, pavyzdžiui, wũduo = wunduo (= vanduo);
lotyniškuose žodžiuose balsių ilgumai nežymimi, bet žymimi eksplikatyviniai diakritikai (į kirčio ženklus panašūs diakritiniai ženklai, aiškinantys žodžio gramatinę formą). Dažniausi yra šie:
prieveiksmių paskutiniame skiemenyje rašomas gravis, pavyzdžiui, ſæpè = saepē;
I linksniuotės abl. sg. galūnėje rašomas laužtinis cirkumfleksas, pavyzdžiui, conſpicuus formâ = cōnspicuus fōrmā, iter terrâ = iter terrā etc.
Daiktavardžiams retkarčiais nurodoma gen. sg. galūnė. Veiksmažodžiams retkarčiais nurodoma esamojo laiko antrojo asmens galūnė, iš kurios matyti asmenuotė.