- coāctio
- coāctor
- coāctūra
- coāctus 1
- coāctus 2
- coacuī
- coadūno
- coaedifico
- coaequālēs
- coaequālis
- coaequo
- coaetāneus
- coāgmentātio
- coāgmento
- coāgmentum
- coāgulātio
- coāgulo
- coāgulum
- coalēsco
- coalitio
- coalitus
- coaluī
- coangusto
- coapto
- coarctātio
- coarcto
- coarguo
- coartātio
- coarto
- coax
- coaxo 1
- coaxo 2
- cōbītis
- Cōcalus
- Coccējus
- coccineus
- coccinum
- coccinus
- coccum
- coccus
- coccȳx
- cocētum
- cochlea
- cochlear
- cochleāre
- cochleāris
- cocibilis
- cōcio
- coclea
- coclear
- cocles
- Cocles
- coco
- cocta
- coctibilis
- coctilis
- coctio
- coctor
- coctūra
- coctus
- coculum
- cocus
- Cōcȳtius
- Cōcȳtus
- cōda
- Codanus sinus
- Cōdēta
- cōdex
- cōdicārius
- cōdicillus
- Codrus
- coēgī
- coel-
- Coelē
- Coelēsyria
- coemētērium
- coëmo
- coēmptio
- coēmptiōnālis
- coēmptor
- coēmptus
- coen-
- coenobiarcha
- coenobium
- coëo
- coepī
- coepio
- coepto
- coeptum
- coeptus
- coërceo
- coërcitio
- coërcitor
- coërcitus
- coërcui
- coetus
- Coeus
- coëxercito
- coëxsisto
- cōgitābilis
- cōgitābundus
- cōgitāmen
- >>
- Cocl|es, itis m
- Daiktavardis, 3 linksniuotė (priebalsinis tipas), vyriškoji, tikrinis. Skiemenys: AB (2)
- Kuzavinis 2007
- Cocl|es, itis m [cocles] Kòklitas, rom. cōgnōmen; P. Horātius ~es Pùblijus Horãcijus Kòklitas, romėnų herojus, su dviem kitais jaunuoliais apgynęs nuo etruskų karaliaus Porsenos kariuomenės tiltą per Tiberį, L etc.