- appositio
- appositum
- appositus 1
- appositus 2
- apposuī
- appōtus
- apprecor
- apprehendo
- apprehēnsibilis
- apprehēnsio
- apprehēnsus
- apprēndo
- appressī
- appressus
- appretio
- apprīmē
- apprimo
- apprīmus
- approbābilis
- approbāmentum
- approbātio
- approbātīvus
- approbātor
- approbē
- approbo
- approbus
- apprōmissor
- apprōmitto
- apprōno
- appropero
- appropinquātio
- appropinquo
- appropio
- appropriātio
- approprio
- approximo
- appūgno
- Appul-
- appulī
- appulsus 1
- appulsus 2
- appungo
- apra
- aprārius
- aprīcātio
- aprīcitās
- aprīco
- aprīcor
- aprīcum
- aprīcus
- << >>
- approb|o, āre, āvī, ātum
- Veiksmažodis, 1 asmenuotė. Skiemenys: LBA (3)
- Jokantas 1936
ap-probo 1
a) rasti gera, pritarti, sutikti, pripažinti si non id officium fama approbat T; nihil non approbante populo egi; sententiam, consilium; aliquid magno clamore; omnes approbant ita fieri oportere; apie dievus: laiminti quod actum est, di approbent!b) daryti ką pritariamam, daryti keno patenkinimui (kam patenkinti) opus Ph; †quod ei Petronius approbavisset.c) įrodyti, patvirtinti innocentiam alicuius, propositionem; regi fidem suam arba officium suum; †ne obiecta crimina pro adprobatis accipiatis.
- Kuzavinis 2007
- approb|o, āre, āvī, ātum vt [ad + probo] 1. pritar̃ti, sutìkti, pripažìnti tiñkamu; ūnā voce et cōnsēnsū ~āre C pritar̃ti víenbalsiai;2. įródyti, patvìrtinti (innocentiam alicūjus T)
- approb|o, āre, āvī, ātum vt [ad + probo]