dēspondeo

dēspond|eo, ēre; spondī, spōnsum
Veiksmažodis, 2 asmenuotė. Skiemenys: LLBA (4)
Susiję: dēspōnsus

Sirvydas 1642
- Oſowieć, prop: Deſpondere animum, horrere, contriſtari, Abbłuſt
- oźionąc, trop: Spe aliquid deſtinare, ſpe & animo aliquid ſibi deſpondere, Parungiu ku ſaw, apzioiu dayktu kury wilćiu.
- zrękowáć corkę, zmowić zá kogo. Paciſci filiã alicui, deſpondeo, Sukałbet dukteri aźu ko.

Daukantas 1838
- Despondeo, es, pondi, sponsum, spondere, żadù, pasijemù.

Jokantas 1936
- dē-spondeo, spondī, spōnsum 2
  a) formaliai pažadėti alicui Syriam; sibi consulatum išsiderėti; spes despondetur anno consulatus tui dedama viltis ant.
  
  b) pažadėti nuotaką leisti už ko, sutarti sutuoktuves illam mihi despondit pater P; aliquam sibi susižadėti; Crassi filiam filio suo Galba despondit sužadėti.
  
  c) trop. d. animum P, animos L nusiminti, netekti vilties.

Kuzavinis 2007
- dēspond|eo, ēre; spondī, spōnsum vt [dē + spondeo]
  1. iškilmìngai pažadė́ti (alicuī aliquid C, L); sibi aliquid ~ēre C išsiderė́ti sáu ką̃;
  
  2. pažadė́ti núotaką léisti ùž kõ, sutar̃ti sutuoktuvès; ~ēre alicuī fīliam C pažadė́ti kám dùkterį; ~ēre aliquam sibi C, Vlg susižadė́ti sù kurià;
  
  3. atidúoti; (pa)skìrti; spēs ~ētur annō cōnsulātūs tuī C dedamà viltìs į̃ tàvo konsulãvimo metùs; ~ēre librum alicuī C (pa)skìrti, dedikúoti kám knỹgą;
  
  4. prk. praràsti, netèkti; ~ēre animum Pl netèkti viltiẽs, nusimiñti