domus, ūs f [gen. ī P; dat. uī] abl. ō ir ū; pl. nom. ūs, gen. †uum, *ōrum; dat. abl. ibus; acc. ōs ir ūs) 1) namas aliquem tecto et domo invitare.
a) domī ir domuī (locativus) namie, namuose d. se tenere; d. meae pas mane namie, d. alienae; Caesaris.
b) domum ir
pl. domōs į namus, namo, į butą suas domos discedere
N; venit domum meam; d. ad se recipere; d. reditio;
trop. abducere aliquem d. traukti ką į save (į savo partiją).
c) domō iš namų proficisci; me d. meā expulistis; d. profugus
L;
trop. †d. afferre = būti gerai pasiruošusiam (kalbėti).
a) gyvenimas, pvz. paukščio gūšta, pelės urvas, lãpakasa.
b) tėvynė, gimtasai kraštas, gimtasai miestas domi tėvynėje, namie; domi militiaeque, belli domique
L, bello domique
L, domi belloque
L, domi bellique
S karo bei taikos metu; fuit ille vir cum foris clarus, tum domi admirandus.
c) namai:
α) šeima, giminė, namiškiai (namiegos) tota d. nostra te salutat;
trop. filosofų mokykla, sekta *Socratica.
β) namų ūkis †domūs officia exsequi (apie namų šeimininkę).