servio

serv|io, īre, īvī (iī), ītum
Veiksmažodis, 4 asmenuotė. Skiemenys: LBA (3)

Sirvydas 1642
- portowy, Portui vtilis, ſeruiens, conueniens.
- Rádło, Vomer aratri leuioris quod ſecundæ arationi ſeruit. źuobris.
- Rádzę o kiem. Conſulo, caueo, ſeruio alicui. Godau ápe ku.
- ſłuźę komu, ſeruio alicui, in famulatu ſum. Tarnauiu.

Daukantas 1838
- —

Jokantas 1936
- servio 4 (imperf. servibas P, fut. servibo PT) [servus]
  1) būti vergu, tarnauti apud aliquem; *Graiis matribus; su vidaus papildiniu: privatam servitutem servit an publicam? P; servire diutius non potest civitas; Athenae victae serviebant Lacedaemoniis N.
  
  2) trop.
  
  a) apie namus, nuosavybę: turėti uždėtą prievolę eae aedes (praedia) serviebant.
  
  b) patarnauti, paslaugiam būti amicis, rei publicae; auribus alicuius kalbėti kam pasigerinant.
  
  c) atsiduoti, pasišvęsti kam, užsiimti kuo, žiūrėti ko bello, cupiditatibus, valetudini, utilitati; †rei familiari.
  
  d) pasiduoti, prisitaikinti, atsižvelgti į ką populi existimationi; incertis rumoribus; personae būti ištikimam rolei arba charakteriui; temporibus callidissime serviens N.

Kuzavinis 2007
- serv|io, īre, īvī (iī), ītum vi [2. servus]
  1. bū́ti vérgu, vergáuti, tarnáuti (alicuī Te; apud aliquem C); ~īre servitūtem C bū́ti pavergtám, bū́ti vergìjoje;
  
  2. bū́ti pavaldžiám (populō Rōmānō C);
  
  3. prk.
  
  1) tarnáuti (bellō Cs; īrācundiae C);
  
  2) pataikáuti (auribus alicūjus Cs);
  
  3) atsižvel̃gti (exīstimātiōnī populī C); paklùsti (lēgibus C);
  
  4) atsidė́ti, skìrti visàs jėgàs (alicuī reī C); rū́pintis (valētūdinī C);
  
  5) jur. turė́ti príevolę C, Dig