ob-icio, iēcī, iectum 3 (obiexim P vietoje obiecerim) [iacio] 1)
a) mesti priešais, statyti ką prieš ką se copiis, se telis hostium;
*sese ad currum pulti ant; Fabius se Hannibali obiecit pastojo kelią; insula obiecta portui gulinti priešais; cunctum equitatum obiecerat;
pass. kaipo
refl. mestis priešais, stoti priešais *obicitur monstrum oculis; obiciuntur difficultates pasirodo.
b) norint apsiginti mesti priešais, priešpastatyti carros pro vallo; navem submersam faucibus portūs paskandintu laivu uždaryti įėjimą;
*portas užtrenkti;
*clipeos sinistris;
trop. †noctem peccatis et fraudibus obice nubem pridengti.
α) sukelti, įkvėpti alicui spem, terrorem, dolorem, religionem;
*canibus rabiem; deos mente obiecisse, ut
L padavę mintį; metus animo obicitur apima.
β) prieštaraujant atsakyti, atkirsti, atšauti aliquid adversario.
γ) prikišti, peikti facinus, furta,
*avaritiam; ignobilitatem obiecit Caesaris filio; Pelopidas Epaminondae obiecit, quod liberos non haberet
N; su
acc. c. inf.; nobis de morte Caesaris;
subst. obiecta, ōrum
n priekaištai. 2)
a) mesti, numesti corpus feris, captivos bestiis;
†praedam hosti išduoti.
b) trop. išstatyti pavojui, atiduoti, pavesti, išduoti legatum hominibus feris; defessum exercitum proelio; telis Catilinae; consulem morti; aliquem insidiis coniuratorum; ad omnes casus.
