stilus

stil|us, ī m
Daiktavardis, 2 linksniuotė (taisyklinga), vyriškoji, bendrinis. Skiemenys: BB (2)

Sirvydas 1642
- Kołoſtry, záćioſány, ábo źelázem náſádzony. Stylus. Smayłas tuynas.
- Kołek oſtry. Stylus. Wirbałas aſztras.
- Kompozycya ſzkolna, piſánie dla ćwiczenia w łáćinie. Exercitatio latina, ſtylus latinus, exercitatio ſcribendi argumẽtum. Pratinimaſis łotinoy.
- pioro ábo pierze v cybule. Stylus, thallus cæparũ. łayſzkas ſwagunu.
- pioro piſarſkie, Graphium, ſtylus, calamus ſcriptorius. płukſna raśitoiu.
- piſánie, Scriptio, ſcriptura, ſtylus. Raſztas.
- pniak chroſtu roſtącego, etc. Stylus, caudex, m. truncus. Kiełmas.
- Ryłeć złotniczy, ſznicerſki, Stylus, celt[e], Reźtuwas.

Daukantas 1838
- —

Jokantas 1936
- stilus, ī m [cnf. stimulus]
  1) smailas kuolas, mietas stili caeci aditum adversariis prohibebant.
  
  2) rašomasai kotelis vienu galu smailu raidėms vedžioti ant vašku aptrauktos lentelės, antru galu plačiu išbraukti, jei kas negerai parašyta: stilum vertere išbraukti, pataisyti.
  
  3) trop.
  
  a) rašomojo kotelio vartojimas, rašymas, pratimas rašyti, dėstyti s. est optimus dicendi magister.
  
  b) rašymo būdas, stilius, individuali autoriaus kalba idem totius orationis; *hic stilus (= mano satyros) me veluti custodiet ensis; †raštu paduotas balsas.

Kuzavinis 2007
- stil|us, ī m
  1. stìlius, rašìklis (smailiu galu lazdelė, paprastai geležinė, kuria rašydavo vašku padengtose lentelėse; kitu, plokščiuoju, jos galu išbraukdavo, jei kas negerai parašyta); ◊ saepe ~um vertās H dažnaĩ apsùk rašìklį, t. y. dažnaĩ taisýk, kàs parašýta;
  
  2. prk.
  
  1) rãšymo pratýbos; rãštas, rãšymas C;
  
  2) dė́stymo bū̃das, stìlius (tōtīus ōrātiōnis C); ~us Atticus C atikìnis stìlius;
  
  3. smailùs baslỹs (kuõlas) Co