aliēno

aliēn|o, āre, āvī, ātum
Veiksmažodis, 1 asmenuotė. Skiemenys: BBLA (4)
Susiję: aliēnātus

Sirvydas 1642
- odraźam kogo od czego, Alieno, abalieno voluntatem alterius à me. Atgriźiu śirdi nuog ko.
- zápamiętywam ſię, odchodzę od rozumu. Alienor mente, diſcedo à mẽte. Swaygſtu.

Daukantas 1838
- —

Jokantas 1936
- alieno 1 [alienus]
  a) perleisti, atiduoti į svetimas rankas, į svetimą galią vectigalia, domum, insulam; cum velut occisos alienasset prašalinti; me falsa suspicione alienatum išstumti; urbs alienata S miestas, patekęs į svetimas rankas.
  
  b) trop.
  
  α) padaryti svetimu, abuoju, nepalankiu, atitraukti, atšaldyti, atstumti exercitus pars corrupta est et ab re publica alienata; voluntatem alicuius ab aliquo; sibi aliquem L; insulae alienatae N atsiskyrusios salos; a. a se bonos atstumti nuo savęs visus geruosius (piliečius); non alienatus vultu nerodydamas nepalankumo ant veido.
  
  β) mentem alicuius išvaryti ką iš proto, padaryti bepročiu paene alienata mente beveik be proto; alienatae discordiā mentes hominum L apakinti; alienatus ad libidinem animo L nebesusivaldydamas nuo geidulių; †corpus alienatum susirgęs.

Kuzavinis 2007
- aliēn|o, āre, āvī, ātum vt [1. aliēnus]
  1. nusãvinti, atim̃ti; pérleisti, pérduoti; pardúoti (domum C);
  
  2. darýti svẽtimą, atitólinti; atstùmti (ā sē bonōs C); atskìrti, pašãlinti;
  
  3. sutrikdýti; susargdìnti; ~āre alicūjus mentem C išvarýti ką̃ ìš prõto