āvoco

āvoc|o, āre, āvī, ātum
Veiksmažodis, 1 asmenuotė. Skiemenys: LBA (3)

Sirvydas 1642
- Odćiągam co albo kogo, Abſtraho, retraho, auoco, reuoco, milites à bello. Atatraukiu.
- odwabiam kogo od czego. Auoco, abduco, pellicio illecebris. Nuwilbinu.
- Odwodzę kogo od czego, Auoco, reuoco, deduco, deterreo à ſtudijs, &c. Nu graſau, nubaydau, ku nug ko.

Daukantas 1838
- —

Jokantas 1936
- ā-voco 1
  a) atšaukti, iššaukti partem exercitus ad bellum L; pubem Albanam in arcem L.
  
  b) atitraukti, atkalbėti aliquem a libidine, a rebus gerendis, a societate.
  
  c) trop. išblaškyti keno mintis aliquem arba alicuius animum a luctu.

Kuzavinis 2007
- āvoc|o, āre, āvī, ātum vt [1. ā + voco]
  1. atšaũkti (mīlitēs ā sīgnīs PJ); iššaũkti (pūbem Albānam in arcem L);
  
  2. atitráukti, atkalbė́ti (ā rēbus gerendīs C); pass. ~ārī atitrū́kti (ab negōtiīs Su);
  
  3. prk. išblaškýti mintìs, atitráukti dė̃mesį (alicūjus animum ā luctū PJ); nuramìnti (canem cibō Pt);
  
  4. vėl. jur. kreĩptis į̃ aukštèsnę instánciją, pérduoti bỹlą aukštèsnei instáncijai Dig