- cōnfersī
- cōnfertim
- cōnfertus
- cōnfervefacio
- cōnferveo
- cōnfervēsco
- cōnfessio
- cōnfessor
- cōnfessus
- cōnfestim
- cōnfībula
- cōnficiēns
- cōnficio
- cōnfictio
- cōnfictus
- cōnfīdēns
- cōnfīdenter
- cōnfīdentia
- cōnfīdentiloquus
- cōnfīdo
- cōnfīgo
- cōnfigūrātio
- cōnfigūro
- cōnfindo
- cōnfīne
- cōnfingo
- cōnfīnis 1
- cōnfīnis 2
- cōnfīnium
- cōnfīnxī
- cōnfīo
- cōnfīrmātē
- cōnfīrmātio
- cōnfīrmātīvē
- cōnfīrmātīvus
- cōnfīrmātor
- cōnfīrmātrīx
- cōnfīrmātus
- cōnfīrmitās
- cōnfīrmo
- cōnfīrmor
- cōnfiscātio
- cōnfisco
- cōnfīsio
- cōnfīsus
- cōnfiteor
- cōnfīxī
- cōnfīxilis
- cōnfīxio
- cōnfīxus
- << >>
- 1. cōnfīn|is, e
- Būdvardis, 3 linksniuotė (taisyklingas būdv. tipas), 2 galūnių. Skiemenys: LLB (3)
- Sirvydas 1642
-
Ográniczny Confinis, finitimus. Pas Rubeźinis.
-
- Jokantas 1936
- cōn-fīnis, e gretimas ager; hi erant c. Senonibus (dat.); gens confinis Cappadociae; trop. artimas, panašus, giminė.
- Kuzavinis 2007
- 1. cōnfīn|is, e adj. [con + fīnis] 1. grẽtimas, kaimýninis, tùrintis bendràs ribàs (ager L);2. prk. ar̃timas, panašùs, gìminiškas (alicuī O)
- 1. cōnfīn|is, e adj. [con + fīnis]