dēvincio

dēvinc|io, īre; vīnxī, vīnctum
Veiksmažodis, 4 asmenuotė. Skiemenys: LLBA (4)
Susiję: dēvīnctus; dēvīnxī

Sirvydas 1642
- Dopuſzczam ſię czego. Committo ſcelus, ſcelere me deuincio, alligo, aſtringo. Daſiłeydźiu ko.
- Przyſługuię ſię komu. Bene mereor de aliquo, deuincio mihi aliquem officijs, ineo gratiam apud aliquem. Nupełnau meyły ſau kitump.
- Záklinain kogo, Exſecrationibus deuincio. Aźukieykiu.
- Záklinam ſię, Deuincio me execratione, deuoueo me diris. Aźuſikieykiu.
- zniewalam kogo ſobie, zwyćięźam, Deuincio, obligo, obſtringo, Apgalu ku ſaw.
- zwięzuię co, Deuincio, conſtringo, connecto. Suriſzu.

Daukantas 1838
- —

Jokantas 1936
- dē-vincio, vīnxī, vīnctum 4
  a) surišti, aprišti, pririšti devinctus fasciis; Dircam devinxere ad taurum P.
  
  b) trop.
  
  α) angštai surišti, sujungti, įpareigoti homines inter se rei publicae societate; se affinitate cum rege; aliquem iure iurando; se d. mala cupiditate tapti vergu.
  
  β) palenkti savo pusėn, padaryti sau klusniu, atsidavusiu urbem praesidiis; multos liberalitate, donis beneficiisque; tribūs largitione devinctas habere L; ptc. perf. dēvīnctus 3 kaipo adj. su comp. visiškai atsidavęs studiis, †uxori.

Kuzavinis 2007
- dēvinc|io, īre; vīnxī, vīnctum vt [dē + vincio]
  1. surìšti, aprìšti, prirìšti (aliquid fasciīs C);
  
  2. prk.
  
  1) sujùngti (hominēs jūris societāte C); įpareigóti; ~īre sē affīnitāte cum aliquō C susigiminiúoti sù kuõ;
  
  2) patráukti (paleñkti) į̃ sàvo pùsę (aliquem variīs artibus T);
  
  3) pajùngti, nugalė́ti, padarýti paklùsnų (omnēs omnium gentium partēs C)