- dēfēnsor
- dēfēnstrīx
- dēfēnsus
- dēferbuī
- dēfero
- dēfervēfacio
- dēferveo
- dēfervēsco
- dēfessus
- dēfetīg-
- dēfetīscentia
- dēfetīscor
- dēficio
- dēfīctus
- dēfīgo
- dēfindo
- dēfingo
- dēfīnio
- dēfīnītē
- dēfīnītio
- dēfīnītīvus
- dēfīnītō
- dēfīnītus
- dēfīnxī
- dēfīo
- dēfīxī
- dēfīxus
- dēflagrātio
- dēflagro
- dēflammo
- dēflecto
- dēfleo
- dēflexī
- dēflexus 1
- dēflexus 2
- dēflo
- dēfloccātus
- dēflōrātio
- dēflōreo
- dēflōrēsco
- dēflōro
- dēflōruī
- defluo
- dēfluus
- dēfodio
- dēfore
- dēfōrmātio
- dēfōrmia
- dēfōrmis
- dēfōrmitās
- << >>
- dē|fīo, fierī
- Veiksmažodis, netaisyklinga asmenuotė (kaip fio). Skiemenys: LLA (3)
- Jokantas 1936
dē-fīo, fierī (pass. iš deficio) trūkti, nebūti.
- Kuzavinis 2007
- dē|fīo, fierī [pass. iš dēficio] 1. trū́kti, neužtèkti; nīl ~fit Te niẽko netrū́ksta;2. diñgti, nebū́ti Se
- dē|fīo, fierī [pass. iš dēficio]