hūmāna

hūmān|a, ōrum n
Daiktavardis, 2 linksniuotė (taisyklinga), niekatroji, bendrinis. Skiemenys: LLB (3)

Sirvydas 1642
- —

Daukantas 1838
- —

Jokantas 1936
- hūmānus 3 (adv. -ē, -iter, -itus) su comp. ir sup. [homo]
  1)
  
  a) žmogiškas, žmogaus prigimčiai priklausąs, žmonių, žmogaus caput L, mens, genus; esse aliquem humana specie et figura; homo sum, humani nihil a me alienum puto T; divina atque humana S; scelus prieš žmogų; divinis humanisque (prieš dievus ir žmones) sceleribus obrutus; humanum est žmogaus savybė, žmogaus silpnumas; humaniter arba humane ferre kantriai pakęsti; rēs hūmānae žmonių reikalai, žemiški dalykai res humanae fragiles caducaeque sunt; amicitiam omnibus rebus h. anteponere.
  
  b) subst. hūmānus, ī m = homo; hūmāna, ōrum n = res humanae.
  
  2) žmoniškas, švelnus, meilus, mandagus, humaniškas moderatus et h.; homo facillimus atque humanissimus.
  
  3) išauklėtas, kilnus, kultūringas Syracusani, homines periti et h.; gens h. atque docta; Scipio homo doctissimus atque humanissimus.

Kuzavinis 2007
- hūmān|a, ōrum n [hūmānus] žmonių̃ reikalaĩ (interèsai, savýbės, silpnýbės), žẽmiški dalỹkai; ~a ad deōs trānsferre C priskìrti dieváms žmonių̃ savýbes