īnsinuo

īnsinu|o, āre, āvī, ātum
Veiksmažodis, 1 asmenuotė. Skiemenys: LBBA (4)

Sirvydas 1642
- Obcuię z kiem, Simul viuo, cõuerſor, inſinuo me in conſuetudinem alterius. Draugiey, byndray giwenu ſu kuo.
- wmieſzáć ſię w ludźie. Coniicere ſe in turbam, inſinuare. Iśimayśit.

Daukantas 1838
- —

Jokantas 1936
- īn-sinuo 1 [sinus]
  1) įdėti į togos antį.
  
  2) trop.
  
  a) įbrukti, įsprausti Romani, quācumque data intervalla essent, insinuabant ordines suos L į priešų tarpus; *opes insinuantur alicui tenka kam; trop. *mores feris gentibus įvesti.
  
  b) i. se ir ties. i. skverbtis, veržtis se inter equitum turmas; insinuare in forum; Tigris mari Persico se insinuat susijungia su; in amicitiam įsiteikti kam į draugus; se in familiaritatem, in consuetudinem alicuius įgyti palankumą keno; in antiquam philosophiam įsigilinti.

Kuzavinis 2007
- īnsinu|o, āre, āvī, ātum vt [1. in + sinus]
  1. įdė́ti (įkìšti) į̃ ùžantį; ~āre manūs Ap įkìšti rankàs į̃ ùžantį;
  
  2. prk.
  
  1) įspráusti; įléisti (aliquid per saepta domōrum Lu); sē ~āre arba pass. ~ārī įsiskver̃bti, įsigáuti, įsibráuti (in forum C); flūmen marī sē ~at CR ùpė įsilíeja į̃ jū́rą;
  
  2) įsigìlinti, įsiléisti; in philosophiam sē ~āre C įsigìlinti į̃ filosòfiją; ~āre sē in sermōnem hominum C įsiléisti į̃ kalbàs sù žmonėmìs;
  
  3) įsigẽrinti, įsiteĩkti; sē ~āre in familiāritātem (cōnsuētūdinem) alicūjus C įgýti kienõ palankùmą; ~ārī alicuī V įsiteĩkti kám