Thesaurus Latino-Lituanicus

a) vadas, vedėjas, vyresnysis, prižiūrėtojas; pradžioje tai buvo konsulų ir diktatoriaus titulas (p. maximus): lex vetusta est, ut, qui p. maximus sit, clavum pangat L; Augustas įsteigė valstybės iždininkų vietą — †praetores aerarii, o Klaudijus — praetores fidei commissorum; kituose miestuose burmistras, Kartaginoje — suffetas, provincijose — vietininkas.

b) kariuomenės vyresnysis, kariuomenės vadas, karo vadas decem praetores Atheniensium N; p. Thessaliae; legatus pro praetore karo vado pavaduotojas.

c) pretorius, nuo 367 pr. Kr. po konsulo pirmas pagal rangą magistratas Romoje, kuriam buvo uždėtos teisėjo pareigos; praetores ius dicunt; praetor urbanus, quod consules aberant, consulare munus sustinebat more maiorum; pradžioje buvo tik vienas pretorius, nuo 247 — du: p. urbanus, kurs spręsdavo bylas tarp Romos piliečių, ir p. peregrinus, kurs spręsdavo bylas romėnų su svetimšaliais. Užkariavus Sardiniją ir Siciliją, buvo renkami dar du pretoriai, ėję tose provincijose Romos vietininkų pareigas, įvedus 149 pr. Kr. nuolatines teismo įstaigas (quaestiones perpetuae), joms vesti šalia praetor urbanus ir peregrinus buvo renkami dar 4, vėliau 8, 10 ir 16 naujų pretorių. Savo pareigas pretoriai eidavo vienerius metus, paskui kaipo propretores eidavo į ramiąsias provincijas (buvusieji konsulai kaipo proconsules į neramiąsias provincijas); todėl praetor dažnai vietoje propraetor arba net vietoje proconsul; praetores annuas provincias habeant.

1. prètorius (pirminis konsulų ir diktatorių titulas), vedė́jas, vyresnỹsis, vir̃šininkas (maximus L);

2. prètorius, áukštas teĩsmo pareigū̃nas, teisė́jas (po konsulo pirmasis magistratas); ~or urbānus C prètorius, spréndęs Ròmos piliẽčių bylàs; ~or peregrīnus C prètorius, spréndęs romė́nų bylàs sù svetimšãliais; ~ōrēs aerāriī T prètoriai, vyriáusieji ìždininkai (Augusto laikais);

3. kariúomenės vãdas, karvedỹs (Athēniēnsium N); ~or nāvālis VP laivýno vãdas