proficīscor

proficīsc|or, ī; profectus sum
Veiksmažodis, 3 asmenuotė, deponentinis. Skiemenys: BBLB (4)
Susiję: proficīsco

Sirvydas 1642
- Odieźdźam gdźie, Abequito, proficiſcor. Nuwaźino-iu, nu-io-iu.
- Iádę, Proficiſcor, diſcedo, facio iter. Waźiuo-iu.
- Iádę w łodźi, etc. Eo, proficiſcor naui, nauigo, remigo, venio nauibus. Weźuoſi ełdiju, iriuoſi, perſikielu per wundeni.
- Pieſzo, pedes iuit, pedeſter profectus eſt. vid. Idę pieſzo. Peſćiomis.

Daukantas 1838
- Proficiscor, eris, fectus sum, [cisci,] îszważiouiu, îszkelauiù.

Jokantas 1936
- pro-ficīscor, profectus sum 3 (P ir -īsco 3) [incoh. iš proficio]
  1) išvykti, iškeliauti, išžygiuoti ex urbe per Latium ad mare; in exsilium; a palude in hiberna; ad somnum eiti gulti; ad caelum (apie mirštančius); ad hostem, ad subigendam Asiam, in pugnam, ex castris; cum legionibus ad Mutinam; portu L išplaukti.
  
  2) trop.
  
  a) kalboje: toliau eiti, tęsti, pereiti prie ko ordine ad reliqua.
  
  b) išeiti iš ko, daryti pradžią oratio inde proficiscitur; ab hoc initio profectus; a philosophia profectus Xenophon scripsit historiam.
  
  c) kilti iš ko, prasidėti a natura; *Tyria de gente profecti; Plato reliquique Socratici et qui ab his profecti sunt mokiniai, pasekėjai.

Kuzavinis 2007
- proficīsc|or, ī; profectus sum dep. vi [inch. iš prōficio]
  1. išvỹkti, iškeliáuti (ex urbe Cs); kar. išžygiúoti (ē castrīs Cs); ~ī portū L (ex portū Cs) išplaũkti ìš úosto;
  
  2. prk.
  
  1) (kalbant) tę̃sti; péreiti (ad reliqua C);
  
  2) pradė́ti, darýti prãdžią (ab hōc initiō Cs; ā philosophiā C);
  
  3) kìlti, atsiràsti, prasidė́ti (ā nātūrā C); profectī ab Aristotele C Aristòtelio mokiniaĩ;
  
  4) priklausýti (nuo ko); hoc ~itur ā nostrā voluntāte C taĩ priklaũso nuõ mū́sų vãlios