sonus

son|us, ī m
Daiktavardis, 2 linksniuotė (taisyklinga), vyriškoji, bendrinis. Skiemenys: BB (2)

Sirvydas 1642
- Bás w ſpiewániu. Imus ſonus modulatus. Bałſas gieſminiku drutas źiemay ~~niełeydźiamas~~ [nułeydźiamas].
- Beblę w wodźie. Agitando aquam ſonum, cieo, vel bullas. Burbinu wũdeni, burbuołes darau.
- Brząkam ná ſtronách. Elicio ſonos neruorum, chordas pulſo, tango. Skumbinu vnt ſtrunu.
- Brzmienie. Sonus, ſonitus. Skumbeimas.
- Dźwięk. Sonus. Skũbeimas.
- Głoſu odbijánie. Echo us. f. imago ſonorũ. Bałſo atſiliepimas.
- Grzechocę, Crepito, Sonum puerilium crepitaculorum edo. Terſzkinu.
- Grzechotánie, Crepitaculi ſonus. Terſzkimas.
- piſkam, piſnąc. Inflare ſonum aliquem celeriter, acutè, citò, inflo. ćiepſiu.
- pluſk, pluſkánie. Pityliſma, ſonus aquæ fluctuantis. pleſkoimas.
- pukam, Sonum edo. Pupſiu.
- Sapię ſpiąc, Naribus ſonum edo, Pukśćiu.

Daukantas 1838
- —

Jokantas 1936
- sonus, ī m [sono]
  1) garsas, tonas, skambesys, ūžesys tubae, chordarum N; varietas sonorum in tibiarum nervorumque cantibus; *sonum reddere = sonare; fluminis L; s. acutus, gravis aukštas, žemas tonas.
  
  2) trop.
  
  a) žodis, balsas *edidit ore sonos; *ora sono discordia kalba skirtingas; *sonus relapsus est jie vėl atgavo kalbą.
  
  b) dėstymo būdas, tonas unus sonus est totius orationis et idem stilus.

Kuzavinis 2007
- son|us, ī m [sono]
  1. gar̃sas (tubārum C); skambesỹs (chordārum N); tònas; ~us acūtus C áukštas tònas; ~us gravis C žẽmas tònas;
  
  2. skar̃das (balneī Pt); bal̃sas (cycnī H); triùkšmas (urbis V);
  
  3. prk.
  
  1) žõdis, kalbà; ēdidit ōre ~ōs O ìštarė žodžiùs; mediō in ~ō Q vidurỹ kalbõs;
  
  2) dė́stymo bū̃das (tònas, stìlius); ~us ōrātiōnis C kalbõs stìlius