tribūnus, ī m [tribus] 1) senovėje vyresnysis vienos iš keturių Romos tribų (nuovadų),
tribos viršininkas, tribūnas tribuni Manlium de saxo Tarpeio deiecerunt
L; jie rinkdavo tribūtum ex censu, kurs eidavo algoms, ir dėl to buvo vadinami
tribūnī aerāriī; vėliau jie buvo priskirti prie kvestorių padėjėjais išmokant algas,
iždininkas; į respublikos galą jiems drauge su senatoriais ir raitininkais buvo leista dalyvauti prisiekusiųjų posėdininkų teismuose.
2) tribūnus celerum karalių laikais buvo kavalerijos viršininkas, turėjęs teisę karaliaus įsakymu vesti senato posėdžius ir tautos susirinkimus.
3) tribūnī mīlitum arba
tribūnī militārēs, aukštesnieji karininkai,
pulkininkai, po 6 kiekviename legione, kurie pakaitomis vadovaudavo legionui po 2 mėnesius kiekvienas; juos rinkdavo tauta komicijose arba karo vadas. Norint išvengti plebejų skverbimosi į konsulatą, kurį laiką (444—367
pr. Kr.) vietoje konsulų buvo renkami 3—6 tribuni militum consulari potestate arba tribuni consulares, kaip iš plebejų taip ir iš patricijų tarpo.
4) tribūnī plebis arba ties. tribuni liaudies tribūnai, plebejų atstovai, kurių iš pradžių buvo tik 2, paskui 5, pagaliau 10; jie buvo renkami plebejams ginti nuo magistratų ir patricijų daromų skriaudų ir iš pradžių turėjo tik sulaikomą galią (veto teisę), vėliau įgijo didžiausios įtakos valstybės gyvenime; jų asmuo buvo neliečiamas (sacrosanctus).