- abnato
- abnegātio
- abnegātor
- abnego
- abnepōs
- abneptis
- Abnoba
- abnocto
- abnōrmis
- abnumero
- abnuo
- abnūtīvus
- abnūto
- aboleo
- abolēsco
- abolēvī
- abolitio
- abolitor
- abolitus
- abolla
- abōminābilis
- abōmināmentum
- abōminandus
- abōminātio
- abōminor
- Aborīginēs
- aborior
- aborīscor
- abortio 1
- abortio 2
- abortīvum
- abortīvus
- aborto
- abortum
- abortus 1
- abortus 2
- abra
- abrādo
- Ābrahamus
- abrāsio
- abrāsus
- abrelictus
- abrenūntio
- abreptus
- abripio
- abrōdo
- abrogātio
- abrogo
- abrōsī
- abrōsus
- << >>
- abōmin|or, ārī, ātus sum
- Veiksmažodis, 1 asmenuotė, deponentinis. Skiemenys: BLBB (4)
- Jokantas 1936
ab-ōminor 1 a) norėti nuo ko bloga apsisaugoti, baidytis *†quod abominor nuo to, Dieve, saugok ; mentionem tam foedi facinoris L;b) bjaurėtis, nekęsti, pasivinės formos: nomen abominandum L pasibjaurėtinas, bjaurus; *parentibus abominatus Hannibal.
- Kuzavinis 2007
- abōmin|or, ārī, ātus sum dep. vt [ab + ōminor] 1. norė́ti nuõ kõ blõga apsisáugoti; bijóti O;2. bjaurė́tis, šlykštė́tis; neapkę̃sti (aliquid L)
- abōmin|or, ārī, ātus sum dep. vt [ab + ōminor]