cōgitātio

cōgitāti|o, ōnis f
Daiktavardis, 3 linksniuotė (priebalsinis tipas), moteriškoji, bendrinis. Skiemenys: LBLBA (5)

Sirvydas 1642
- Koncept, wymyſł, poięćie, Conceptio animi, notio, ſpecies & cogitatio. Muſtis g. muſties, muſtimas.
- Myśl, myślenie, Cogitatio, cõmendatio, mentis agitatio. Muſtimas.
- Myślny. Ad cogitationem pertinens. Muſtingas.
- Pomyślam o czym, Rationem inire, cogitationẽ ſuſcipere in re aliqua. Pamuſtau.
- Pomyślny, Cogitabilis, cadens in cogitationẽ. pamuſtomas.
- zámyśláiący ſię ábo co ſię zamyślił, Cogitabundus, defixus in cogitatione, Muſtingas.

Daukantas 1838
- —

Jokantas 1936
- cōgitātio, ōnis f [cogito]
  a) manymas, mąstymas, protavimas, svarstymas cogitatione aliquid percipere įsivaizduoti; alicuius rei mintis apie; c. cum officii tum periculi mei; de natura deorum; ad reliquam cogitationem belli se recipere; cogitatio nihil esse in re mali dolori medetur; subit cogitatio (aliquem arba animum) su acc. c. inf. arba neties. klaus. L.
  
  b) mintis, įvaizdis, nuomonė posteriores cogitationes, ut aiunt, sapientiores solent esse; mandare litteris cogitationes suas.
  
  c) sumanymas, planas, nusistatymas in cogitationem venire arba incidere; †magnae cogitationis manifestus; de reliqua nostra cogitatione cognosce; cogitationibus alicuius obstare.
  
  d) galvojimo pajėgumas, įsivaizdavimo jėga, fantazija c. et mens; homo solus particeps rationis et cogitationis; Verrem ingenio et cogitatione nulla fuisse.

Kuzavinis 2007
- cōgitāti|o, ōnis f [cōgito]
  1. mą̃stymas; protãvimas; svar̃stymas; ~ōne percipere (complectī, fingere) C apmąstýti, įsivaizdúoti;
  
  2. mintìs, į́vaizdis, núomonė; omnēs suās ~ōnēs in aliquam rem cōnferre C visàs sàvo mintìs nukreĩpti į̃ ką̃;
  
  3. sumãnymas, ketìnimas, plãnas; ~o rērum novārum C pérversmo plãnas; multae ~ōnēs versantur in animō meō C daũg sumãnymų yrà màno galvojè;
  
  4. sugebė́jimas mąstýti; vaizduõtė, fantãzija; homo sōlus particeps ratiōnis et ~ōnis C víen tìk žmogùs tùri prõtą ir̃ sugebė́jimą mąstýti