dēclīno

dēclīn|o, āre, āvī, ātum
Veiksmažodis, 1 asmenuotė. Skiemenys: LLA (3)

Sirvydas 1642
- Stronię od kogo, Refugio, abhorreo, declino. łynkiuoſi, ne vźwieźiu śirdies vnt ko.
- Vchylam ſię, Declino ictum, Nuſiłynkiu.
- Skłaniam ſię gdźie, Diuerto aliquo, declino, deflecto, Nugriźtu kur.
- Schraniam ſię gdźie, Declino, ſubterfugio, deuito, Nuſiłynkiu.
- Vmykã ſię przed czym. Declino, ſubterfugio periculum. Nuſiłynkiu nuog ko.
- vſkakuię, Abſilio, ſaltu me aufero, ſaltu declino. Atſzoku.
- zſtępuię z drogi, Deflecto ex itinere, declino. Iſzſikreypiu iźg kelo.

Daukantas 1838
- Declino, as, avi, atum, are, pasitraukù, pasilenkù, łonkouiu.

Jokantas 1936
- dē-clīno 1
  1) trans.
  
  a) pakreipti, nukreipti, pasukti iter, ictūs arietis, agmen inde L; atomum iškreipti iš kelio; *lumina somno merkti akis (miegui).
  
  b) trop.
  
  α) nukreipti, pasukti bellum in Italiam declinaverat L; †aetate iam declinata gilioje senatvėje; origo declinatorum verborum išvestiniai žodžiai.
  
  β) vengti, lenktis iš kelio urbem, impetum, invidiam.
  
  2) intr. išsisukti, išsilenkti, nukrypti, nutolti de via; de meo statu; cohortes paululum declinavere L; trop. a proposito; unde huc declinavit oratio; in peius palinkti.

Kuzavinis 2007
- dēclīn|o, āre, āvī, ātum [dē + clīno]
  1. vt
  
  1) pakreĩpti, pasùkti (agmen aliquō L; sē extrā viam Pl); nukreĩpti; ~āre lūmina ex aliquō O nukreĩpti akìs nuõ kõ; ~āre impetum C atrem̃ti añtpuolį;
  
  2) prk. véngti (perīculum Ju);
  
  2. vi
  
  1) nusišlíeti, pakrỹpti (pasùkti) į̃ šãlį; ~āre ā rēctā viā (ā rēctō itinere) Q pasùkti ìš tiesaũs kẽlio;
  
  2) prk. nukrỹpti (ā prōpositō Q); paliñkti (in pējus Q); diē in vesperem ~ante Co diẽnai eĩnant vakaróp;
  
  3) gram. kaitýti, linksniúoti Vr