addīco

addīc|o, ere; dīxī, dictum
Veiksmažodis, 3 asmenuotė. Skiemenys: LLA (3)
Susiję: addictus 1; addīxī

Sirvydas 1642
- Niewolę kogo. Addico, aſſero, redigo in ſeruitutẽ. Nełayſwinu.
- Przyſadzam co komu, Adiudico, addico aliquid alicui. priſudiju.
- Zdaię ná śmierć kogo, ſkazuię ná śmierć. Condemno, damno capitis, addico morti, Iźduomi vnt mirties.

Daukantas 1838
- Addico, is, xi, ctum, cere, idoudù, prisakau, pripażistù. Addicere in servitutem. nuwerginte, nuwergte.

Jokantas 1936
- ad-dīco, dīxī, dictum 3
  a) apie buriamuosius paukščius: lemti gera, rodyti pasisekimą aves non addixerunt L; †addicentibus auspiciis.
  
  b) teisės kalboje:
  
  α) priteisti, pripažinti aliquid alicui; liberum corpus in servitutem L priteisti ką likti vergu (už skolas); iš čia addictus neišsimokąs skolininkas, turįs pretoriaus sprendimu tarnauti savo skolintojui, iki išsimokės skolą;
  
  β) iš viso pripažinti ką privalant mokėti.
  
  c) aukcione: pripažinti kam ką aliquid alicui; trop. parduoti domum; fidem, sententiam; regna addixit pecuniā; alicui consulatum.
  
  d) pavesti, perduoti, atiduoti alicuius bona in publicum konfiskuoti; Galliam servituti; se alicui visiškai atsiduoti kam, aklai (vergiškai) klausyti ko; addictus certis sententiis.

Kuzavinis 2007
- addīc|o, ere; dīxī, dictum vt [ad + 2. dīco]
  1. jur. priteĩsti; pripažìnti Pl, C, Dig; nuteĩsti (in servitūtem L);
  
  2. pardúoti (fundum C);
  
  3. pavèsti, pérduoti, atidúoti; ~ere bona alicūjus in pūblicum Cs pérduoti kienõ tur̃tą valstýbei; ~ere sē alicuī Pl vìsiškai atsidúoti (paklùsti) kám; alicuī crēdulitātem suam ~ere CR vìsiškai pasitikė́ti kuõ;
  
  4. prk. išdúoti; ~ere patriam hostibus O išdúoti tėvỹnę príešams;
  
  5. paskìrti (arbitrum Se); ~ere aliquem jūdicem VM paskìrti ką̃ teisė́ju;
  
  6. prk. priskìrti; ōrātiōnēs, quae nōminī ējus ~untur Q kal̃bos, kuriõs yrà jám prìskiriamos;
  
  7. relig. gẽra lémti, pranašáuti sė̃kmę; avēs nōn addīxērunt L paũkščiai nepranašãvo sėkmė̃s