fīnio

fīn|io, īre, īvī (iī), ītum
Veiksmažodis, 4 asmenuotė. Skiemenys: LBA (3)
Susiję: fīniēns 1; fīnītus

Sirvydas 1642
- Dokonywam czego, Finio, perficio, abſoluo, conſummo, Pabaygiu, gału darau, dadirbu.
- Dorabiam czego, Finio, perficio, abſoluo, perago opus. Dadirbu, baygiu darbu.
- Kończę co, konam co. Concludo, finio. Baygiu.
- Odćierpieć, Defungi laboribus, finire labores, pœnas ærumnas. Atkiſt.
- Odśpiewác, Cantum finire. Atgiemi, ~~atgiedo~~ [atgiedu]
- záoráć rolą, & záoráć, abſol: Finire arationem. Aźuart.

Daukantas 1838
- —

Jokantas 1936
- fīnio 4 [finis]
  1) trans.
  
  a) atriboti, atskirti, pažymėti sienas Rhenus f. imperium populi Romani; lingua finita est dentibus.
  
  b) trop.
  
  α) apriboti, suvaržyti, sumažinti cupiditates, *potestatem, *sitim, *tristitiam.
  
  β) nustatyti, paskirti diem, locum, latitudinem silvae; modum sepulcris novis; spatia temporis numero noctium.
  
  γ) baigti, padaryti galą bellum, *vitam; †*finiri morbo, †finiri mirti; sententias his verbis.
  
  2) intr. trop. baigti, pasibaigti †Tiberius finivit numire; †finio aš baigiu kalbą, *finierat pabaigė kalbėti.

Kuzavinis 2007
- fīn|io, īre, īvī (iī), ītum [fīnis] vt
  1. atribóti, atskìrti; žymė́ti rìbą, bū́ti síena; Rhēnus imperium populī Rōmānī ~it Cs Reinù eĩna Ròmos valstýbės síena; lingua ~īta est dentibus C liežùvis yrà àpsuptas dantų̃;
  
  2. prk.
  
  1) apribóti, suvaržýti; ~īre cupiditātēs C apribóti nórus;
  
  2) nustatýti, paskìrti (locum, tempus alicuī C);
  
  3. baĩgti (bellum Cs); ~īre vītam VP arba pass. ~īrī PJ baĩgti gyvẽnimą, mir̃ti; ~ierat C jìs baĩgė kalbė́ti