quīn [iš 2. quī ir ne „ne“, tad „kodėl ne“] 1) adv. pagrind. sakiniuose:
a) kodėl gi ne? quin fugis?
P; quin tu aspicis ad te venientem patrem?; su
conj. dubit. quin redeamus?
T; quin experiamur?; su
imper. iš sumaišymo dviejų konstrukcijų (tace ir quin taces?) quin tu tace modo
P;
*quin aspice.
b) žinoma quin (kodėl ne) emittis me manu? quin id volo, sed...
P žinoma, aš to noriu, bet.
c) su ar be etiam
dar gi, net ir Fulviae officium suum praestitit, quin etiam pecuniam sine faenote credidit
N; multum scribo die, q. etiam noctibus.
2) conjunct. su
conj. šalut. sakiniuose:
a) po neigiamųjų sakinių arba neigiamos prasmės klausimų, reiškiančių, trukdymą, sulaikymą, priešdarbiavimą, kad ne non possumus, quin alii a nobis dissentiant, recusare; paulumque afuit, quin Varum interficeret; facere non possum, quin verbis tuis fidem habeam aš negaliu netikėti tavo žodžiais.
b) po neigiamųjų išsireiškimų, reiškiančių abejojimą: non dubito, dubium non est, quis dubitat (dubitet), an dubitamus ir pan. kad non dubitari debet, quin fuerint ante Homerum poëtae; non abest suspicio, quin.
c) quin
relat. kurs ne, kad ne nihil est, quin (= quod non) intereat; nemo erat, quin vulnerareretur; numquam accedo, quin abs te abeam doctior
T visada, kai ateinu, iš tavęs išeinu mokytesnis; nemo est, quin sciat nėra tokių, kurie nežinotų.
