obruo

obru|o, ere, ī, tum
Veiksmažodis, 3 asmenuotė. Skiemenys: ABA (3)
Susiję: obrutus

Sirvydas 1642
- Kámionuię kogo, Lapido, lapidibus obruo, cooperio, peto aliquẽ ſaxis. Akmenimis aźumuſzu.
- Tłumię co, Obruo, opprimo, deprimo, ſłegiu.
- Wyśmiáć kogo, Obruere riſu, excipere riſu. iźiuokt.
- Vpijam ſię, Inebrio, obruo me vino, ingurgito me Nuſigeriu.
- Zákopywam co, Defodio, obruo. Ikaſu.
- Zálewa ſię łodź, Obruitur aquis, opprimitur fluctibus nauis. Aźuſiłeia eldiia.
- záſypuię co, Obruo aliquid arenâ, ſuperinduco terram. aźupiłu.
- záwalam, Obruo, opprimo. aźumetu, aźukłoiu.

Daukantas 1838
- Obruo, is, rui, rutum, ruere, użgriunù, ussirausù.
- Obrutus, a, um, użgriùwes.
- Obruo, obrui, utum, ere, ùżgriunù.

Jokantas 1936
- ob-ruo, ruī, rutum 3
  1) užversti, užpilti miles nivibus obrutus L; *tellus obruta ponto užlieta; thesaurum užkasti; *semina sulcis obruta; aliquem vino prigirdyti.
  
  2) trop.
  
  a) uždengti, užtemdyti adversa oblivione obruamus užmirškime; virtutibus eluxit, vitiis est obrutus N; tumulus nomen o.; Marius Catuli interitu sex suos obruit consulatus.
  
  b) prispausti, nusmelkti testem risus omnium obruit išvedė iš lygsvaros; verbis aliquem nutrenkti; obrui aere alieno paskęsti skolose; ne verbis te obruat kad neperkalbėtų; *obruimur numero mes verčiami nusileisti.

Kuzavinis 2007
- obru|o, ere, ī, tum vt [ob + ruo]
  1. užver̃sti, užkàsti, užber̃ti, užpìlti (thesaurum C); ~ere corpus terrā Ju užber̃ti kū́ną žẽmėmis; fluctibus ~ī Su nuskę̃sti; ~ere sēmina sulcīs O užárti vagosè grū́dus; ◊ ~ere aliquem vīnō N užpìlti ką̃ vynù, t. y. per̃ daũg ką̃ prigìrdyti;
  
  2. prk.
  
  1) uždeñgti, užtémdyti (fāmam alicūjus T); ~ere oblīviōne C nugramzdìnti į̃ ùžmarštį;
  
  2) prispáusti; priblõkšti (verbīs aliquem C);
  
  3) nustel̃bti, užgõžti; ~ere numerō V nustel̃bti gausumù;
  
  4) paskandìnti; pass. ~ī paskę̃sti; ~ī aere aliēnō C paskę̃sti skolosè