- decussus 2
- dēcutio 1
- dēcutio 2
- dēdeceo
- dēdecor
- dēdecoro
- dēdecōrus
- dēdecus
- dedī
- dēdicātio
- dēdico
- dēdidī
- dēdidicī
- dēdignātio
- dēdignor
- dēdīsco
- dēditīcius
- dēditio
- dēditus
- dēdo
- dēdoceo
- dēdoleo
- dēdolo
- dēdūco
- dēductio
- dēductīvus
- dēductor
- dēductus
- dēdūxī
- deerro
- dēfaecābilis
- dēfaecātio
- dēfaeco
- dēfatīgātio
- dēfatīgo
- dēfatīscor
- dēfēcī
- dēfectio
- dēfectīvus
- dēfector
- dēfectus 1
- dēfectus 2
- dēfendo
- dēfēnsio
- dēfēnsito
- dēfēnso
- dēfēnsor
- dēfēnstrīx
- dēfēnsus
- dēferbuī
- << >>
- dēducti|o, ōnis f
- Daiktavardis, 3 linksniuotė (priebalsinis tipas), moteriškoji, bendrinis. Skiemenys: LLBA (4)
- Kuzavinis 2007
- dēducti|o, ōnis f [dēdūco] 1. išvedìmas (mīlitum in oppida C); nuvedìmas (rīvōrum ā fonte C);2. pérkėlimas (in aliquōs agrōs C);3. palydė́jimas, palydà; dare caecō ~ōnem Au dúoti aklájam palỹdą;4. įkūrìmas (oppidī PM);5. atskaĩtymas, atskaità (ex pecūniā C);6. išvãrymas, iškéldinimas (ex possessiōne C);7. įvedìmas, įvẽsdinimas (spōnsae in domum marītī Dig);8. ìšvada; dedùkcija; ~o ratiōnis C įródymas
- dēducti|o, ōnis f [dēdūco]