- dissicio
- dissidēns
- dissidentia
- dissideo
- dissidium
- dissīgnātio
- dissīgnātor
- dissīgno
- dissilio
- dissimilis
- dissimiliter
- dissimilitūdo
- dissimulanter
- dissimulantia
- dissimulātio
- dissimulātor
- dissimulo
- dissipābilis
- dissipātio
- dissipātus
- dissipo
- dissitus
- dissociābilis
- dissociātio
- dissocio
- dissolūbilis
- dissolūtē
- dissolūtio
- dissolūtus
- dissolvo
- dissonus
- dissors
- dissuādeo
- dissuāsio
- dissuāsor
- dissuāsōrius
- dissuāsus
- dissuī
- dissulto
- dissultus
- dissuo
- dissupo
- dissūtus
- distābēsco
- distaedet
- distantia
- distendo
- distentio
- distentus 1
- distentus 2
- << >>
- dissoci|o, āre, āvī, ātum
- Veiksmažodis, 1 asmenuotė. Skiemenys: LBBA (4)
- Sirvydas 1642
-
Rozraźniam drugich, Diſſocio aliquẽ ab aliquo, inimicitias concio, Perſkiriu, neſudarau darau.
-
- Jokantas 1936
- dis-socio 1 a) atskirti, suskaldyti barbarorum copias; *dissociata locis ligavit.b) trop. atskirti, padaryti svetimu, atšaldyti, atitolinti animos civium N; legionem a legione; disertos a doctis; homines dissociatos colligare negyvenančius bendru gyvenimu; morum dissimilitudo d. amicitias suardo.
- Kuzavinis 2007
- dissoci|o, āre, āvī, ātum vt [dis + socio] 1. atskìrti (montēs valle H); suskáldyti (barbarōrum cōpiās S);2. skìrti, darýti skìrtumą; ~āre dīsertōs ā doctīs C skìrti iškalbìngus nuõ mókytų;3. prk. (pa)darýti svẽtimą, atšáldyti, atitólinti; ~āre hominēs C padarýti žmónes svẽtimus; ~āre amīcitiās C nutráukti draũgiškus sántykius
- dissoci|o, āre, āvī, ātum vt [dis + socio]