loco

loc|o, āre, āvī, ātum
Veiksmažodis, 1 asmenuotė. Skiemenys: BA (2)

Sirvydas 1642
- Arenduię komu. Loco ali[c]ui fundum, domum. Aźudomi, áźuſtatau.
- Kłádę, Pono loco, ſtatuo Demi ku kami.
- Náymuię komu. Loco alicui Aźuduomi.
- Oboz rozbijam, Caſtra metor, loco, pono, habeo. Taworus darau.
- Obracam co dobrze álbo źle, Colloco, pono, loco, male, benè, beneficia, &c. Iźrundu gieray, piktay.
- Pokładam co, Pono, colloco, repono, depono, loco aliquid. paguldźiu.
- Wydaię corkę zá mąź. Colloco filiã, loco in matrimonio. Iźduomi dukteri aźu wiro.

Daukantas 1838
- —

Jokantas 1936
- loco 1 (senov. conj. perf. locassim P, locassint) [locus]
  a) padėti, pastatyti, patalpinti crates ad extremum tumulum locare; castra padaryti stovyklas; equitatum in cornibus S; *vicos įkurti; in oppido commeatum S pastatyti maisto sandėlius; *theatri fundamenta; *moenia litore; trop. homines in amplissimo gradu dignitatis; res certis in personis et temporibus locata.
  
  b) išnuomoti censoribus vectigalia locare non licet; fundus colono locatus; locare agrum frumento L už dešimtinę; subst. locātum, ī n išnuomojimas, išdavimas į nuomą iudicia, quae fiunt ex conducto aut locato.
  
  c) atiduoti arba pavesti viešųjų darbų atlikimą už pigiausią kainą signum collocandum consules locaverunt; funera locabantur; *secanda marmora.
  
  d) išleisti už vyro virginem in matrimonium P; alicui nuptum T.
  
  e) paskolinti pinigus iš procentų pecuniam P; se l. procentuoti; disciplina locabat se non minus.

Kuzavinis 2007
- loc|o, āre, āvī, ātum vt [locus]
  1. (pa)dė́ti, (pa)statýti, patalpìnti; išdė́styti (castra C); paskìrstyti (mīlitēs S); fundāmenta urbis ~āre V padė́ti miẽsto pãmatus;
  
  2. išnúomoti (fundum C);
  
  3. sulýgti; pasamdýti; sē ~āre Se parsisamdýti;
  
  4. paskõlinti pinigų̃ (pecūniam Pl);
  
  5. išléisti ùž výro (virginem in mātrimōnium Pl)