mentior

ment|ior, īrī, ītus sum
Veiksmažodis, 4 asmenuotė, deponentinis. Skiemenys: LBB (3)
Susiję: mentītus

Sirvydas 1642
- Bielę twarz. In genis mentior colorem fuco. Baltinu weydu, ſkálbiju weydu.
- Kłamam, łgę, matam. Mentior, mendacium dico, mendacio fallo. Mełuo-iu, ſuku.

Daukantas 1838
- —

Jokantas 1936
- mentior, mentītus sum 4 (inf. praes. mentirier P; fut. mentibitur ir mentibimur P) [mens; = „prasimanyti, išgalvoti“]
  1) intr.
  
  a) meluoti, apgauti in (de) aliqua re; oculi mentiuntur; apud aliquem primeluoti kam; subst. mentiēns, entis m melaginga išvada.
  
  b) apie poetą: meluoti (ir liet. k. „meluoti“ vartojamas prasme vokiečių dichten, fingieren, fabeln), kurti, pramanyti *Homerus ita mentitur.
  
  c) tapti melagium, nelaikyti žodžio.
  
  2) trans.
  
  a) prasimanyti eius consilio tantam rem est mentitus S; part. taip pat ir pass. mentītus 3 pramanytas, padirbtas, netikras, tariamas †fictis mentitisque terroribus; *et se mentitis superos celasse figuris.
  
  b) melagingai pažadėti *quibus m. amica; *spem mentita seges.
  
  c) apsimesti *lana varios colores mentitur; *iuvenem mentiri pasiversti jaunikaičiu.

Kuzavinis 2007
- ment|ior, īrī, ītus sum dep. [mēns]
  1. vi
  
  1) melúoti (dē aliquā rē arba in aliquā rē C etc.); ~īrī apud aliquem Pl, C primelúoti kám;
  
  2) kùrti; fantazúoti (apie rašytoją); ita ~ītur Homērus H taĩp kùria Homèras;
  
  3) nesilaikýti (dúoto) žõdžio, tàpti melagiù, apvìlti; nunquam tellūs ~īta colōnō Sl žẽmė niekadà neapvìldavo žémdirbio;
  
  2. vt
  
  1) prasimanýti (tantam rem S);
  
  2) melagìngai pažadė́ti, apvìlti lū̃kesčius; spem ~īta seges H lū̃kesčių nepatéisinę pasėliaĩ;
  
  3) apsimèsti, simuliúoti; pamė́gdžioti (variōs colōrēs V); ~īrī juvenem M pasiver̃sti jaunikáičiu