fastīdio

fastīd|io, īre, īvī (iī), ītum
Veiksmažodis, 4 asmenuotė. Skiemenys: LLBA (4)

Sirvydas 1642
- Brzydzę ſię. Abhorreo, nauſeo, faſtidio. Biauriſi, ne kinćiu, piktinu ſau.
- Ckliwo mi, cknimi ſię. Faſtidio, nauſeo. Pikſta mi śirdis.
- Mierźe ſię czym. Faſtidio aliquem, non poſſum ferre faſtidiũ alicuius rei. Bodźio-ſi, digiuoſi kuo.
- przekwintuię, Faſtidio, luxurior delicijs Bodźiuoſi.

Daukantas 1838
- —

Jokantas 1936
- fastīdio 4 [fastidium]
  a) bjaurėtis, šlykštėtis, bodėtis ko *vinum, *olus, *omnia praeter pavonem rhombumque.
  
  b) trop
  
  α) niekinti, niekais laikyti, mažai vertinti, atmesti amicitiam alicuius; mores Macedonum; plebs f. coepit su acc. c. inf. L ėmė žiūrėti su nepasitenkinimu; in recte factis rasti priekaištų doriems pasielgimams.
  
  β) didžiuotis ut fastidit gloriosus P.

Kuzavinis 2007
- fastīd|io, īre, īvī (iī), ītum vt [fastīdium]
  1. bodė́tis, šlykštė́tis, bjaurė́tis (olus H);
  
  2. prk.
  
  1) niẽkinti, mažaĩ vértinti, atmèsti (precēs alicūjus L); si nōn ~is, venī Ph jéi neniẽkini, ateĩk;
  
  2) bū́ti nepaténkintam; plēbs ~īre coepit L liáudis ė̃mė žiūrė́ti sù nepasiténkinimu;
  
  3) didžiúotis, puikúotis, nósį riẽsti Pl