- igneus
- igniārium
- igniārius
- ignicolor
- ignicolōrus
- ignicomāns
- ignicomus
- igniculus
- ignifer
- ignifluus
- ignigena
- ignīnus
- ignio
- ignipēs
- ignipotēns
- ignis
- ignispicium
- ignītābulum
- ignītulus
- ignītus
- īgnōbilis
- īgnōbilitās
- īgnōbiliter
- īgnōbilito
- īgnōminia
- īgnōminio
- īgnōminiōsē
- īgnōminiōsus
- īgnōrābilis
- īgnōrābiliter
- īgnōranter
- īgnōrantia
- īgnōrātio
- īgnōrātus
- īgnōro
- īgnōscendus
- īgnōscēns
- īgnōscentia
- īgnōscibilis
- īgnōsco
- īgnōtus 1
- īgnōtus 2
- īgnōvī
- Īguvīnātēs
- Īguvīnī
- Īguvium
- iī 1
- iī 2
- IIIV
- IIIVV
- << >>
- īgnōmini|a, ae f
- Daiktavardis, 1 linksniuotė (taisyklinga), moteriškoji, bendrinis. Skiemenys: LLBBB (5)
- Sirvydas 1642
-
Zelźywość, deſpekt. Contumelia, ignominia, dedecus. Iźkaloimas.
-
- Daukantas 1838
- Igno[m]i[n]ia, ae, f. abida, apkałba, waina, użgaule.
- Jokantas 1936
- īgnōminia, ae f [iš in „be“ ir nomen „geras vardas“] a) garbės netekimas, negarbė animadversio censoris ignominia dicitur; notare aliquem ignominiā; ignominiam alicui inferre L; ignominiam accipere, ferre.b) gėda, išgėdinimas, išniekinimas ignominiā mortuum afficere; su gen. obj. familiae N, amissarum navium; su gen. subj. senatūs, mortis.
- Kuzavinis 2007
- īgnōmini|a, ae f [2. in + nōmen] gẽro var̃do netekìmas; garbė̃s nuplėšìmas; nešlovė̃; negarbė̃, gė́da; ~am alicuī injungere (īnferre) L nuplė́šti kám gar̃bę; ~am accipere (habēre) C jaũsti gė́dą; nōtāre (afficere) aliquem ~ā C pažýmėti ką̃ gė́dos žymè; per ~am C gėdìngai