- surgo
- surio
- surpiculus
- surpite
- surpuit
- surrēctio
- surrēctus
- surrēmigo
- Surrentīnī
- Surrentīnus
- Surrentum
- surrēpo
- surreptīcius
- surrēxe
- surrēxī
- surrideo
- surrigo
- surringor
- surripio
- surrogo
- surruo
- surrupio
- sūrsum
- sūrus
- sūs 1
- sus 2
- sus-
- Sūsa
- suscēnseo
- suscēnsio
- suscēpī
- susceptibilis
- susceptio
- suscepto
- susceptor
- susceptum
- susceptus 1
- susceptus 2
- suscipio
- suscitābulum
- suscitātio
- suscitātor
- suscito
- Sūsiānē
- Sūsiānī
- Sūsiānus
- sūsinus
- Sūsis
- suspectio
- suspecto 1
- << >>
- 1. sūs, su|is m, f
- Daiktavardis, 3 linksniuotė (priebalsinis tipas), vyriškoji arba moteriškoji, bendrinis. Skiemenys: L (1)
- Sirvydas 1642
-
opárzyć świnię, kura, rc. Glabrare ſuem, gal[l]um, &c. aqua candente. Nuplikinu. - Kwiczenie, kwik świni. Grunnitus, us. ſtridor ſuis. źwiegimas.
- Máćiek, kiſzka gruba. Pingue ſuis inteſtinum. Deſzra drutine.
- połec, Succidia, æ. tergum ſuis. paltis.
- Polędwica, Lumbulus ſuis.
- Prośna świniá, Feta ſus. parśinga kiaułe.
- Pyſzcze w źiemi, Roſtro ſus terram ruit, roſtrat. Knayſo kiaułe
- Swinia, Sus, Kiaułe.
-
- Jokantas 1936
- 1. sūs, suis m f (gen. ir sueris P; dat. ir abl. pl. suibus ir subus) [ὗς] kiaulė propter paupertatem puer sues pascebat; *s. amica luto; laukinė kiaulė, šernas; proverb. sus Minervam (sc. docet) cnf. „kiaušinis moko vištą“.
- Kuzavinis 2007
- 1. sūs, su|is m, f kiaũlė; sūs masculus L meĩtėlis; sūs ferus PM laukìnė kiaũlė; sūs silvāticus Vr šérnas; ◊ sūs Minervam docet C kiaũlė Minèrvą móko, liet. kiaušìnis vìštą móko