īnflecto

īnflect|o, ere; flexī, flexum
Veiksmažodis, 3 asmenuotė. Skiemenys: LLA (3)
Susiję: īnflexī; īnflexus 1

Sirvydas 1642
- Kłániam ſię, Inflecto caput, genu, ſubmitto genu. łynkteriu gałwu, tupau-iu.
- Miękczę co, zmiękczã. Mollio, emollio, commitigo, inflecto. Minkſztinu.
- Náchylam kogo czego. Inclino, inflecto, incuruo, flecto, demitto. Pałynkiu.
- Naginam czego, Inflecto, curuo, ſinuo. Sułynkiu, pałynkiu.
- przyginam gałęźi, Inflecto deorſum, vel ad me frondes, &c. priłynkiu.

Daukantas 1838
- —

Jokantas 1936
- īn-flecto, flēxī, flexum 3
  1) lenkti, riesti į vidų arborem, bacillum; cum ferrum se inflexisset; pass. refl. ex alto sinus ad urbem inflectitur.
  
  2) trop.
  
  a) palenkti, pakeisti, duoti kitą linkmę vocem ad miserabilem sonum moduliuoti; sonus inflexus meilesnis kalbos tonas; vestros oculos traukti į save; orationem kalbai duoti nenatūralią linkmę.
  
  b) sugriaudinti, sujaudinti širdį *precibus inflectere (imper. pass.) nostris išklausyk mūsų maldavimų.

Kuzavinis 2007
- īnflect|o, ere; flexī, flexum vt [1. in + flecto]
  1. (į)leñkti, suleñkti, išleñkti, riẽsti (cervīcem V);
  
  2. (at)kreĩpti (tráukti) į̃ savè (oculōs alicūjus C);
  
  3. prk.
  
  1) dúoti kìtą krỹptį (ōrātiōnem C); pakeĩsti (vōcem C); iškreĩpti (jūs C);
  
  2) paleñkti, paveĩkti (aliquem precibus V); sugraudìnti (lacrimīs St);
  
  4. vėl. tar̃ti tęsiamaĩ Eccl