continēns 1

1. contin|ēns, entis
Būdvardis, 3 linksniuotė (tipas su -nt-), 1 galūnės. Skiemenys: LBL (3)
Susiję: contentus 2; contineo; continuī

Sirvydas 1642
- powśćiągliwy, Continens, temperans, Nuſituris
- powśćiągliwy w mowie, Cõtinens linguæ, taciturnus. Nuſituris kałboy.
- przyłęgły, Adiacens, contiguus, continens. Gretey eſſus.

Daukantas 1838
- —

Jokantas 1936
- continēns, entis (adv. -enter) su comp. ir sup [ptc. iš contineo] drauge laikąs:
  1)
  
  a) erdvėje: gretimas, šalimas, sueinąs aër mari c; praedia huic fundo continentia; collis ripae c.; Cappadociae pars, quae cum Cilicia c. est.
  
  b) laiko bėgyje: tuojau po to sekąs, einąs dies his funeribus continentes; timori perpetuo ipsum malum c. fuit L.
  
  2)
  
  a) erdvėje: tolydinis, be pertraukos, nepaliaujamas silvae ac paludes; agmen migrantium; Gallia Galijos žemynas; subst. continēns, entis f (abl. continenti) žemynas, kontinentas.
  
  b) laiko bėgyje: be paliovos, be pertraukos einąs, nepaliaujamas, nuolatinis bella, impetus, oratio; continenter pugnare.
  
  3) trop. susilaikąs, nuosaikus continenter vivere; retorikoje subst. continentia, ium n svarbiausias dalykas.

Kuzavinis 2007
- 1. contin|ēns, entis
  1. part. praes. iš contineo;
  
  2. adj. (comp. ~entior C, sup. ~entissimus C)
  
  1) susisíekiantis, grẽtimas (marī C);
  
  2) tuõj põ tõ ateĩnantis; ~entibus diēbus Cs ateĩnančiomis dienomìs;
  
  3) nepértraukiamas, nepaliáujamas, nuolatìnis, tolỹdinis (labor Cs; imber L);
  
  4) rišlùs, nuoseklùs (ōrātio C);
  
  5) prk. santūrùs, saikìngas, nuosaikùs (homo C);
  
  6) esmìnis, pagrindìnis C