- cōnstuprātio
- cōnstuprātor
- cōnstupro
- cōnsuādeo
- Cōnsuālia
- cōnsuāsī
- cōnsuāsor
- cōnsuāsus
- cōnsubstantiālis
- cōnsubstantiālitās
- cōnsūcidus
- cōnsūdāsco
- cōnsūdo
- cōnsuēfacio
- cōnsuēfīo
- cōnsueo
- cōnsuēsco
- cōnsuētūdo
- cōnsuētus
- cōnsuēvī
- cōnsuī
- cōnsul
- cōnsulāris 1
- cōnsulāris 2
- cōnsulāriter
- cōnsulātus
- cōnsulo
- cōnsultātio
- cōnsultē
- cōnsulto 1
- cōnsultō 2
- cōnsultor
- cōnsultrīx
- cōnsultum
- cōnsultus 1
- cōnsultus 2
- cōnsuluī
- cōnsummātio
- cōnsummātus
- cōnsummo
- cōnsūmo
- cōnsūmptio
- cōnsūmptor
- cōnsumptus
- cōnsuo
- cōnsurgo
- cōnsurrēctio
- cōnsurrēctus
- cōnsurrēxī
- Cōnsus
- << >>
- cōnsulāriter
- Prieveiksmis. Skiemenys: LBLBB (5)
- Jokantas 1936
cōnsulāris, e (adv. -iter L) [consul] a) konsulo potestas, insignia; aetas amžius, kurs reikėdavo turėti kandidatui, kad galima būtų rinkti konsulu; comitia c. konsulams rinkti; res konsulo vertas.b) vir c. arba subst.α) buvęs konsulas.β) imperatorių laikais legatas kaipo provincijos vietininkas.
- Kuzavinis 2007
- cōnsulāriter adv. [1. cōnsulāris] kònsuliškai (agere L)