immūnis

immūn|is, e
Būdvardis, 3 linksniuotė (taisyklingas būdv. tipas), 2 galūnių. Skiemenys: LLB (3)
Susiję: immoenis

Sirvydas 1642
- Nieucześnik, Alicuius rei exſors, immunis ab omnibus Ne dalinikas.
- Vprzywileiowány. Priuilegiatus, immunis. Priwilieiawotas.

Daukantas 1838
- —

Jokantas 1936
- im-mūnis (immoenis), e [cnf. com-munis; munia]
  1) laisvas nuo prievolių, nuo mokesčių, rinkliavų duo milia iugerum immunia; populi laisvos nuo žemės mokesčių ir dešimtinių; cives apud lugurtham immunes S; su abl. militiā L laisvas nuo k. tarnybos; su gen. portoriorum L.
  
  2) trop.
  
  a) laisvas nuo įnašų, nieko neįnešąs už dalyvavimą bendrame pokylyje *te meis immunem tingere poculis (nolo) dovanai vaišinti tave savo vynu; *fucus; *i. ei placuit be dovanų.
  
  b) nepaslaugus non est inhumana virtus neque i. neque superba.
  
  c) laisvas, grynas, neliestas *tellus neišdirbta žemė; su gen. *urbs belli immunis; *immunem aequoris Arcton niekad nenusileidžiąs į jūrą; *bos curvi i. aratri nekinkomas į kreivą arklą.

Kuzavinis 2007
- immūn|is, e adj. [2. in + mūnia]
  1. laĩsvas, atléistas (nuo prievolių, mokesčių, rinkliavų); ~is mīlitiā L atléistas nuõ karìnės tarnýbos;
  
  2. prk.
  
  1) niẽko nedúodantis (fūcus V); bè dovanų̃ (eī placuit H);
  
  2) nedalyváujantis; urbs ~is tantī bellī V tokiamè karè nedalyváujantis miẽstas;
  
  3) nepàliestas (vītiōrum Se); ~is omnia dabat tellūs O neįdirbtà žẽmė vìską dúodavo; bōs ~is arātrī O į̃ árklą nekiñkomas jáutis;
  
  4) nesùteptas, švarùs (manus H);
  
  5) nenašùs (facinus Pl)